2010 m. rugsėjo 28 d., antradienis
įsiterpimas
paskutinį kokį pusmetį, gal kiek trumpiau mano pokalbiai su Tadu namuose būdavo sunkūs. sunkūs fiziškai, nes jei nori ties kažkuo įsigilinti, plačiau aptarti, sunkiai gaudavosi. paraleliai fone vis skambėdavo garsėjantis: "Mamaaaaa, mamaaaaa! tėėėėėėėti, tėėtiiiii! nu maaaamaaa... o mes darželyje..."
Vakar važiavom trise mašina, šnekėjom šnekėjom šnekėjom kažką su Tadu, staiga:
- Mama, gal galėčiau sustabdyti jūsų pokalbį?
Mes tą pačią akimirką abu nutilom, abu atsisukom į jį ir choru:
- Taip, žinoma! Ką norėjai pasakyti?
Tą patį vakarą tas pats pasikartojo dar 3 kartus. Vau!
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
2 komentarai:
tikrai vau!
pas mus tas pats, tik aš nelinkusi ilgai kentėti - tad labai griežtai paaiškinu Agnei (o kartais ir Arūnui) kad pirma šneka mama su tėčiu, o tada su ja. jei nesutinka - seka represijos :)
kokias represijas Arūnui taikai? :)
Rašyti komentarą