paukščiukas

važiuojam su Vėjuku užvakar iš sodo pas kirpėją Barborą... mašinos langai praviri, net ir prie Vėjuko lango trečdalis atidarytas. - Mama, o kai mes važiuojame ir taip langas pradarytas, tai į mašiną gali įskristi paukščiukas? - Gali, jei paukščiukas į ką nors labai užsižiūrės ir mašinos nepastebės... Akys sužimba: -Geras, labai norėčiau turėti paukščiuką! arba kokį nors kitą gyvūną!

puku puku

prieš kelias dienas grįždami namo, visai netoli mūsų namų pamatėme per gatvę bėgantį "puku puku ezį" (= pušku pušku ežį). aišku, stojom, lipom lauk ir ėjom žiūrėti. Vėjui kažkaip visi gyvūnai yra "kažkas tokio" - amas dingsta, pasiruošęs su jais pasilikti kad ir visai nakčiai ir t.t. ežys jam pasirodė "maaazas mazas". nors įtariu, kad buvo ežiukas-tėvukas.. ale kai nėra su kuo palyginti, pirmas ežys gyvenime (neknyginis), tai šitą užskaitėm kaip "ežį-Vėją". na, ne ežys-mama, ne ežys-tėtis, o ežys-Vėjas:) čia mums tokią kategoriją gyvūnams-vaikams apibūdinti įvedė Vėjas. ežys buvo kruopščiai apžiūrėtas - adatėlės, nosytė; pakalbintas ("puku puku? puku puku!"), o jau grįžus namo buvo mums pranešta, kad "ezis yja bujviu (= bulvių) spajvos". man užklausus "kokios kokios?" su priekaištu buvo atsakyta: "judos (= rudos), maaama..." :)

arkliukai

vakar buvome ant Sartų, tiksliau hipodrome prie Sartų. nostalgija iš vaikystės, nors nepamenu tiksliai, bet, atrodo, važiavome į ten kadaise. Kad pas tetą Stasę važiuodavom triušių žiūrėti, tai pamenu, bet tas būdavo vasarą. bet ant Sartų labaiii traukė. taigis.. nuo savaitės vidurio užsiminėm Vėjui, kad smagu būtų nuvažiuoti arkliukų pažiūrėti, kad šeštadienį jų daug suvažiuos į Dusetas. Vėjas, aišku, buvo visomis keturiomis už. kasdien vis primindavo mums, kad "po to" važiuosim pas "dug dug" arba "igaga". šeštadienį palengva pajudėjom. kelionės paskutiniu metu praeina smagiai su pačiauškėjimais, pabujojimais, pakomentavimais, pažaidimais ir pamiegojimais.

o ant Sartų šventė smagi. nesitikėjau, kad tiek žmonių, toookia mugė, ir, žinoma, arkliukai... Vėjui arkliukai buvo atrakcija, bet tik"viena iš.."... nes reik visus žmones apžiūrėti, po purvą paklampoti, parašiutus su motoriukais aptarti, ežerą pažiūrėti, laužą, kapelijas...

itin didelio pasisekimo susilaukė riestainiai:) kodiniu pavadinimu "arkliuko barankytės". nežinau, kaip jam išeina sukišti jų į skrandį po kokius penkis per kartą.

Arkliukų pozicijos po vakar sustiprėjo:) šiandien nemažai daliai gyvūnų teko būti apvadintai "dug dug":)

išdaiga

antradienis, antra diena su tėčiu. Tėtis didvyriškai atsispyrė pagundai per pietų miegą nusnūsti kartu su Vėju. Bet po pavakarių, žiūrėdamas su Vėju baby eisteinus, smigo svetainėj ant sofos. Vėjas proga pasinaudojo - savo medinius mažus žvėrelius dėliojo tėčiui ant galvos, nosies, pečių, kaklo, o tėtis nė krust.. apgyvendintas buvo visas tėtis. Vakar man tėtis sakė, kad šito taip lengvai nepamirš:)

draugelis

Paskutiniu metu Vėjukui labai rūpi jo turimi gyvūnėliai. Myli visus, o didžiausia silpnybė - ančiukai, paukščiukai, šuniukai, žuvytės, arkliukai. Nors, tiesą sakant, galima būtų taip išvardinti vos ne visus jam pažįstamus gyvius:) ir drambliukai, tigriukai, drugeliai, boružės ir visi kiti, kas kruta, susilaukia Vėjuko dėmesio esant net ir labai užsiėmusiam kuo nors kitu.

Vėjukas neša juos prie savo lėkštės: čia jie daro 'niam-niam', tada prie savo puodelio - 'kchchchchš' ir, aišku, nuneša ant savo puoduko pasėdėti - 'cici' :)

nelabai seniai nupirkau Vėjukui ančiuką-pirštuką. Kaip ir visi ančiukai, jis yra 'tle-tle' :) 'tle-tle' baisiai patinka Vėjukui, beveik visi paukščiai patapo 'tle-tle':) pirmas dvi dienas ančiuko Vėjas nepaleido nuo piršto. Vakare atsigulus i lovytę 'tle-tle' tebebuvo ant piršto. Vėjukas davė jam bučkį, prikišo 'tle-tle' man prie lūpų, tada tėčiui... tada tą patį pakartojome dar porą kartų ir ramiai laukėme miego. Vėjukui užmigus, pirštukas su 'tle-tle' taip ir liko stypsoti:)