Alias

man labai patinka, kad jau kuris laikas, kai nesuprantam Vėjo tarties ir perklausinėjam "kas? ką? nesupratau?", jis ne pyksta, bet paaiškina. Visai kaip alias žaidime - kitais žodžiais :) Važiuojam iš darželio ir jis pasakoja man, kaip galiausiai susitarė su Jolanta, kad šiemet visgi pabus per Kalėdų šventę kiškiu (labai norėjo būti krokodilu), bet kitąmet užtat bus krokodilu, o dar kitąmet - katinu. - Mama, o ką valgo katinas? - O kaip tau atrodo? - Nežinau.. gal pelytes ir kupinukus..? - Kupinukus? - Neeee, tupinukus! - Tupinukus? - Neeee, nu tuos, kur krenta, kai duoną aš valgau.. - Aaaaa, trupinukus! - Taiiippp... (su atodūsiu) Turim mes tokį trigubą bučkį :) vienu kartu visi trys bučkį viens kitam duodam. Esam numatę, kad ir ketvirtas dar lengvai įsijungtų į šitą bučkį :) Vieno tokio bučkio metu aš: - Mes komanda? Vėjas: - Taaaaip, mes kukuro (ar kažkas panašaus) komandaaa! - Kieno kieno? - Kukurooooo! - Nežinau tokios komandos :) - Maaama, to, kur tu dedi į arbatą.. - Aaaaa, Cukraus (Tado nickas tam tikruose sluksniuose:) )? Mažos akytės pilnos laimės ir labai labai padidėja :)